Pirma į rankas paėmiau virbalus. Žiūrėdama, kaip mamos
rankose metaliniai strypeliai daro stebuklus – išmargina įvairiausiais raštais
pirštines, kepures, kojines, megztukus – labai norėjau aprengti savo lėles.
Tada buvau pradinukė... Dabar man atrodo, kad visą savo sąmoningą gyvenimą
mezgiau ir siuvau. Pirma – toms pačioms lėlėms, paskui sau, o vėliau
draugėms ir ne tik...
Geriausi mokytojai buvo žurnalai, kuriuose rasti
paveiksliukai skatindavo susikurti sau tokį drabužėlį, kokio neturės niekas kitas,
patiesti namuose savom rankom nunertą servetėlę ar staltiesę, pasisiūti
pagalvėlių užvalkalus, kurie džiugintų širdį ir akį...
Poreikis kurti jaukią
aplinką turbūt būdingas visoms moterims... Per daugelį metų susikaupę medžiagų
likučiai pradėjo lipti iš stalčių, nedavė ramybės ir vertė ką nors
daryti. Mintyse kaupėsi projektai, po ranka – internetas, kuriame
buvo visa reikalinga informacija. Tada ir prasidėjo: medžiagų skiautės gulė
įvairiais raštais lovatiesėse, pagalvėlių užvalkaluose, maišeliuose. Ar jie jaukūs
ir gražūs, spręskite patys. Kam patiks, prašau kreiptis. O gal kam patarimo
reikės? Mielai padėsiu!
--
El. paštas: dianos.dygsniai@gmail.com
Facebook: Dianos Dygsniai
Tel.: +370 61605076
P.S.: Už tai, kad ištempė mane į ,,žmones", esu dėkinga Vikai ir Giedrei. Bučiuoju jus, mergaitės! Ir savo Raimiui, kuris daug metų pakenčia siuvimo mašinos burzgimą ir nereiškia priekaištų dėl pavėluotų pietų. Dėkoju visiems, kurie skatina ir palaiko!