Corona. Tuo vienu žodžiu, matyt, ir galima būtų nusakyti nuotaikas artėjant pagrindinėms metų šventėms. Tačiau kaip ten bebūtų, noro burnoti ir priešintis toms priemonėms, kurios uždarė sienas ne tik tarp valstybių, bet ir tarp artimųjų, nematau priežasties. Ko gero, daugelio nenoras paklūsti sistemai, netikėjimas situacijos grėsmingumu privedė prie to, ką dabar turime. Na, turime, ką turime, svarbu, kad išliktume sveiki ir gyvi, ar ne? O šventės kartais gali būti ir be didelio šurmulio, be siautulingų vakarėlių, tiesiog yra proga sustoti, pamąstyti, pagaliau, be jokios skubos sutūpti vakarienei kasdieniškai, be pompastikos, be gausaus būrio artimųjų...
Kaip nei vienais metais prieš Kalėdas turėjau laiko sau gerokai daugiau. Paprastai užsakymai "imdavo viršų" kone iki paskutinės dienos, paskui zovada per namus apsikuopti, dovanas supakuoti, tada visą Kūčių dieną trepsėti aplink puodus, o vakare "žviegiant" kojoms kristi į kėdę ir nieko nebenorėti, nebent džiaugtis, kad va, susirinkom ir vėl, kad sveiki ir sėkmingi... Nedaug čia mūsų susibėgdavo, dabar ir tiek nebeliko... Svarbiausia, išlikti, nesusirgti neišgydomai, vadinasi, susitiksim tada, kai viskas pasibaigs, gyvenimas atsistos į įprastas vėžes ir virusas liks tik prisiminimu.
Pabaigai, prieš stojant prie ruošos (kad ir nebus svečių, bet tradiciškai norisi nors kažkiek, tai šio, tai to...), dar keli pasipuošimai, keli apsisiuvimai ir uždengiau savo darbo įrankį iki "po švenčių"(Gaubtas siuvimo mašinėlei).
Rodau paskutinius porą dėkliukų, kuriuos siuvau dovanoti. Vienas jų gobeleno kosmetinė -
Na ir pats pats paskutinis šių metų darbelis - dėžutės vienkartinėms nosinėms "rūbas" iš paskutinių skiautelių mano taip mylimo audinio su rožytėmis -
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą